Šis keltas išplaukia iš Tarifos miesto, kuris yra piečiausias Ispanijos taškas, ir yra 100 km nuo Alchesiraso. Tačiau į Tarifą atvykti nereikės savarankiškai – į bilieto kainą įskaičiuotas pervežimas į pagrindinį jo uostą, kur būsite saugiai pasodinti į trokštamą keltą.
Kalbant apie savikainą, bilieto kaina nelabai „įkandama“ – tik 42 eurai. Bent jau Europai tai nėra labai brangu.
Prieš įlipdami į lėktuvą, turite praeiti pasienio kontrolę ir gauti išvykimo spaudą. Mano atveju viskas vyko greitai ir be nereikalingų klausimų, kaip ir daugelyje kitų – išėjimas iš Europos nėra įėjimas, kur jie gali net mirksėti. Ir daugelis kitų nebuvo sulaikyti, antspauduoti ir paleisti.
Tada pradėjome nerti į keltą.
Prie įėjimo man nepatiko maža spintelė su trimis lentynomis lagaminams. Natūralu, kad ne viskas tilpo, o kadangi labai neskubėjau, turėjau pasidėti lagaminus prie pat jos, atsirėmus į sieną.
Ir tada mes įlipome į laivą.
Čia buvo erdvi salė, keli barai su kava, maistu ir gėrimais iš abiejų pusių ir būrys žmonių, kurių dalis jau buvo išrikiuoti į kitą – Maroko pasienio kontrolę. Ten štampavo net greičiau nei prie ispanų kontrolės – marokiečiai yra marokiečiai. Protingi vaikinai.
Gavus įvažiavimo į Maroką spaudą, nors dar nebuvome į jį įėję, visi patraukė užimti laisvas vietas – erdvioje salėje jų buvo apstu. Sėdėjau prie lango ir žiūrėjau.
Iškeliavome. Diena buvo giedri ir karšta, Ispanija ėmė pamažu tirpti paslaptingoje migloje, jos pakrantė darėsi vis mažiau matoma, sieloje buvo šiek tiek liūdna – Europa, kurioje praleidau beveik pusantrų metų, baigėsi, ir liko kažkur ten, kitoje Gibraltaro sąsiaurio pusėje.
Na, nieko, Maroko laukiau visus šiuos pusantrų metų su vaikišku nerimu ir per visą laikotarpį mintyse ne kartą grįžau į vieną mėgstamiausių rytų šalių, kurią pirmą kartą nusprendžiau aplankyti visiškai rekomendavus. galimybė.
Taigi mano Europos ilgesys greitai atslūgo. Ir prisipažįstu, man to labai netrūko – irgi ne itin patiko. Viename iš kitų straipsnių papasakosiu daugiau apie savo kelionę ten – nepraleiskite jos!
Kalbant apie Gibraltarą, kažkuriuo metu išėjome į atvirą jūrą, o krantų visai nesimatė. Labai nustebau, nes maniau, kad tai tik 14 kilometrų (tokį skaičių man visada sakydavo marokiečiai). Bet jautėsi 2,5 karto ilgiau.
Be to, bent valandai plaukėme į Tanžerą, šiauriausią Maroko uostą. Na, gal 50 minučių, bet ne mažiau. Apskritai viskas buvo gana patogu, jokių papildomų paslaugų laive.
Anksčiau ar vėliau stiprios bangos užkluptų Gibraltarą (nes čia Viduržemio jūra susitinka su Atlanto vandenynu). Jos atėjo visai netikėtai, lygiai taip pat netikėtai man pradėjo svaigti galva. Niekada anksčiau nieko panašaus nepastebėjau.
Šiaip ar taip, maždaug po valandos pasirodė baltos mečetės ir senovės Tanžero Medinos pastatai. Iš karto pajutau, kaip krūtinėje sklinda šiluma – pagaliau ilgai lauktas Marokas.
Prisimenu jausmą, kurį apėmė iš kelto išlipus į Tanžero prieplauką – tarsi siela apsigyveno savo vietoje. Europoje dėl kokių nors mistinių priežasčių visada jaučiausi ne savo vietoje.
Tai keistas jausmas. Ne veltui Vakarai vadinami „be sielos“ 🙂
Tai istorija apie mano perplaukimą per Gibraltarą keltu iš Ispanijos į Maroką.