Į Saint Helenos salą nuvykau vienas ir praleidau ten dvi dienas.
Kodėl ten?
Istorija mane žavėjo nuo vaikystės mokykloje, tai buvo mano mėgstamiausias dalykas. Skaičiau daug istorijos knygų, bet vis labiau gilinausi į vieną temą, susijusią su didžia istorine asmenybe – Napoleonu Bonapartu. Net pakėliau jį į pomėgio rangą, rinkdamas ir skaitydamas įvairių epochų autorių knygas apie Napoleoną. O epochoje, kai tikrojo interneto nebuvo, iš knygų piešėte žmonių, mūšių ir istorinių vietų aprašymus, taip lavindami savo vaizduotę. Tai taip pat buvo susijusi su Šventosios Elenos sala, kurioje ilsėjosi imperatorius.
Pagal paties Napoleono aprašymą, sala, į kurią jis buvo išsiųstas į tremtį, jam buvo kalėjimas, o tai nieko keisto žmogui, kuriam priklausė beveik visa Europa. O pažvelgęs į atlasą, jis negali iš karto parodyti ir rasti, kur yra šis žemės gabalas.
Ir jis buvo pamestas beveik pietų Atlanto vandenyno viduryje, 2000 km nuo artimiausio Afrikos žemyno, todėl jis tapo viena iš labiausiai nepasiekiamų ir atokiausių salų.
Nukeliauti ten – vaikystėje, paauglystėje, kitaip nei kitose su Napoleonu susijusiose vietose, pavyzdžiui, Paryžiuje ar Korsikoje, buvo beveik neįmanoma svajonė. Oro uosto nebuvo ir tik dalis transatlantinių kruizinių lainerių, plaukiančių iš Keiptauno į Ameriką, užsuko į šią salą 2-3 dienoms. Tačiau šių 20-30 dienų kruizų kaina atrodė per didelė, ypač kai tikslas buvo ne kruizas, o apsilankymas konkrečioje saloje.
Pati sala priklauso britams, todėl 2015 m. Londono finansavimo dėka buvo atidarytas oro uostas su nedideliu kilimo ir tūpimo taku, praktiškai tarp uolų. Jame galėjo leistis tik siauro korpuso orlaiviai su iki 100 sėdimų vietų. Ir nuo oro uosto atidarymo pradėjau svarstyti galimybę ten patekti tokio tipo transportu. Atrodė, kad 2019-2020 metais, išstudijavus skrydžių ir susisiekimo žemėlapį, man pavyks ten patekti, tačiau Covidas salą izoliavo nuo turistų beveik 2 metus, tad teko laukti.
Tada pagal scenarijų prasidėjo sunkus politinis laikotarpis, kai buvo neaišku, ar Ostrovas man išduos vizą.
Nepaisant to, kad sala yra Didžiosios Britanijos nuosavybė, jie turi savo valiutą – Šv. Elenos svarą, o viza čia išduodama elektroniniu būdu.
Prašymo formą užpildžiau svetainėje https://evisa.sainthelena.gov.sh (gali dirbti per VPN), kur per du mėnesius nuo pateikimo dienos buvo paprašyta papildomų dokumentų. Dokumentų sąrašas panašus į pateiktus vizai JK, tačiau papildomai manęs paprašė atsiųsti šešių mėnesių pinigų srautų išrašą anglų kalba (čia padėjo T-bankas), taip pat pratęstas draudimas, kurio draudimas ne mažesnė nei 100 tūkstančių eurų ir privaloma repatriacijos rizika. Ir, žinoma, visi lėktuvo bilietai ir gyvenamosios vietos įrodymas turi būti po ranka.
Kelias
Kadangi į šią Salą yra tik vienas tiesioginis skrydis, skrendantis kartą per savaitę iš Johanesburgo su techniniu sustojimu Namibijoje, turėjau ten atvykti pirma.
Johanesburge nakvojau viešbutyje, pasirinkau jį arčiau miesto centro ir čia padariau didelę klaidą. Kadangi šis miestas iš esmės suskirstytas į klestinčias ir ne tokias klestinčias sritis, miesto centras pasirodė kriminalizuotas ir gana marginalus. Naktį net išgirdau šūvius. Dėl nakvynės vėliau perskaičiau, kad reikia rinktis Sandton ir Brixton rajonus.
Bet į Johanesburgą jo pamatyti neskridau, todėl kitą rytą nukeliavau į oro uostą, iš kurio turėjau skristi į Salą su Airlink. Įlipdami į lėktuvą jie patikrina jūsų vizą ir draudimą.
Skrydis į salą trunka apie 6 valandas, o 3 valandas po pakilimo lėktuvas techniškai sustoja Namibijoje (Walvis Bay), o tada lieka tik vandenynas.
Būstas
Iš karto reikia pasakyti, kad Saloje nėra bankomatų, jie nepriima banko kortelių, yra tik vienas bankas su keliais padaliniais, kurie savaitgaliais nedirba 😉 Todėl prieš einant ten geriau apsirūpinti grynaisiais.
Pasirinkau nakvynę Agoda (Richard Travel Lounge), bet konkrečiai pasirinkau namą, o ne viešbutį. Iš anksto susisiekiau su savininku Dereku ir sumokėjau avansą per PayPal. Štai kodėl jis mane pasitiko oro uoste su užrašu.
Sužinojęs mano apsilankymo čia tikslą, jis tiesiai iš oro uosto nuvežė mane į svarbiausias istorines salos vietas – Longwood House, kuriame gyveno Napoleonas, o paskui prie antkapinio paminklo, kuriame buvo palaidotas (jo pelenai, beje, vėliau buvo išgabenti į Prancūziją). Verta paminėti, kad šios dvi nedidelės teritorijos priklauso Prancūzijai pagal nuomos sutartį.
Patogiausia salą apvažiuoti automobiliu; taksi nėra.
Įspūdžiai iš kelionės
Kadangi sala visų pirma garsėja Napoleonu Bonapartu, su juo susijusios pagrindinės lankytinos vietos, būtent antkapis ir Longwood, namas, kuriame jis gyveno.
Vietų pavalgyti čia nedaug, tad pusryčiaudavau, pietavau ir vakarieniaudavau namo šeimininko Dereko kompanijoje.
Skridau tik dviem dienoms, nes buvo toks variantas arba pasilikti čia savaitei. Turiu pasakyti, kad savaitė gali atrodyti daug, nes per 1-2 dienas galite pamatyti visą salą.
Tačiau iš karto reikia pastebėti, kad be automobilio čia neapsieisi, tad jei planuojate kelionę, geriausia iš karto aptarti ekskursijos ir susitikimo oro uoste galimybę, nes čia taip pat nėra taksi. Nardymas puikiai išvystytas, yra net nuskendusių laivų, bet vėlgi, geriausia viską aptarti iš anksto.
Kartu yra nemažai minusų, o kai kuriems privalumų – nėra pramogų (2-3 aludės, kurios dirba iki vėlumos penktadienį ir šeštadienį), labai brangūs ryšiai ir internetas (net namų WiFi yra ribotas ir siekia 30-50 GB šeimai per mėnesį, o ryšys dažnai dingsta), problemos su gėlu vandeniu, kuris yra labai ekonomiškas, gabenant prekes iš Namibijos iki 4 mėn. benzino, kurio ne visada galima gauti, klimatas ir vėjai čia labai permainingi.
Daug sunkumų tenka gyventi, bet žmonės čia labai laimingi ir pasiruošę padėti. Nes čia net ne policijos pajėgos, o yra žmonių milicijos, tai yra kolektyvinė atsakomybė ir saugumas.
Išlaidos
Bilietai Miunchenas-Johanesburgas-Miunchenas su persėdimu Dubajuje – 1300 € Bilietai Johanesburgas – Šv. Elena – Johanesburgas – 750 € Viza – 80 svarų Apgyvendinimas – apie 200 svarų už dvi nakvynes Maitinimas – apie 200 €
Net jei ir nemėgstate Napoleono biografijos, ši sala tiks tiems, kurie nori pasinerti į vienybę su gamta be programėlių ir interneto. Juk net Bonapartas geru oru kaip visada mėgo anksti keltis ir gerti kavą, grožėtis vietine gamta ir Atlanto vandenimis.